Jos reikalingos tam, kad galėtume sekti savo gyvenimo pasakas – jos stiprina mus, padeda nugalėti baimes, įveikti kliūtis ir sulaukti to šviesaus rytojaus, kuris kartais atrodo taip toli. Juk pasakose visada viskas baigiasi laimingai, o mes dažnai tiesiog per anksti pasiduodame.
Štai kodėl rašau – kad kiekvienas jūsų galėtų atrasti tose istorijose šviesą, vedančią namo. Čia bus visko: pasakų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų, filosofinių apmąstymų ir mokslu paremtų įžvalgų, nes galiausiai visa tai susijungia į vieną – gyvenimą.
Saulėlydis – jis mistiškiausias anapus žemės rutulio, kur saulė įgyją visai kitą pavidalą, nei kad čia – mano planetos pusėje. Ji didinga, ji ryškiai raudona, ji kaip vakaro karalienė pasirodo ir sutviska gražiausia jai siūta suknele nusagstyta tūkstančiais vandenyno koralų, kurie vėjo pagauti šoka virpesių šokį, juose nardo auksaspalvės žuvys ir savo gracija žavi vėžliai. Bet didžiulė galinga okeano banga nuneša ją į savo dugnų karalystę – iki kito vakaro, kai ją vėl papuoš kita, turbūt raudonųjų perlų suknele. Sykį nuvykau ir aš į tą kitą žemės rutulio pusę jos pamatyti. Įsodino mane juodi raiteliai į juodą vandenynų žirgą, kuris senesnis už visą pasaulį – jo suskeldėjusi oda ir gilūs rėžiai pasakojo tūkstančius plaukusiųjų istorijų. Skrodė jis galingai bangas ir artėjo prie susitikimo vietos. Nieko aplink – tik vanduo ir bangų ošimas. Tą syk būdama ten aš nemačiau nieko, apie ką tiek kartų buvau girdėjusi – nemačiau nei jos suknelės, nei jos to vakaro palydovų – mačiau tik spindinčias ir dėkingumo pilnas josios akis, kurios sakė man, kad tu čia ne veltui, kad tu esi ta šviesa, kuri lygiai tokia pat stipri kaip ir manoji, tu pati savo planetoje turi šviesti taip ryškiai, kad suteiktumei žmonėms viltį ir tikėjimą, kad ryt ir vėl ateis nauja diena, ryt ir vėl atšilę po žvarbios nakties ir nuo sparnų nusipurtę rasos lašus pradės čiulbėti paukščiai ir į dangų pakils tūkstančiai drugių, o vakare visi jie sugrįš saldžiam miegui.
Šiandien Tavyje esanti senė
Rankioja kaulus,
Kuria ir perkuria sielą.
Kiekvienos moters viduje
Glūdi instinktyvi
Žvėries prigimtis.
Gyvųjų kaulai ir patys yra gyvi –
Tik mes sprendžiam
Kas mumyse turi numirti,
O kam dar skirta šiek tiek laiko.
Toji moteris nebijojo –
Ši žemė niekada nebuvo jos,
Taip pat, kaip ir jos gyvenimas.
Ji nemokėjo liūdėti.
Nemokėjo verkti.
Nemokėjo gailėtis.
Mokėjo tik kautis ir gyventi.
Mokėjo žiūrėti tiesiai vilkui į akis –
Iš iškvėpto oro,
Iš širdies plakimo
Nustatyti, kas stipresnis.
Išmokti meno išgyventi –
Nemenkas laimėjimas.
Daugeliui šis žodis
Taip ir lieka tuščias garsas.
Tik ne Glesum –
Ji Dievų Motinos išrinkta
Gydytis žaizdas ir suklestėti.
Toks gamtos įstatymas,
Viską užbaigiantis ciklas.
Nors išgyvenimo menas
Gali taip užgrūdinti moterį,
Kad ši pasidarys kieta it uola,
Ir daugiau jai niekada nieko nepavyks išauginti.
Tačiau mažas lašelis vandens
Su saulės spinduliais
Gali išauginti vešlius ir kuplius lapus,
Išsprogdinti kvepiančius žiedus,
Kurie, išsklaidę didžiausią rūką,
Ir ištirpdę sniegynus
Su midaus ir pieno puta
Iškels puotą šioje protėvių žemėje,
Kur jie liejo savo kraują ir ašaras,
Nešdami gintarą į kitą pasaulio kraštą.
Pažvelki jai į akis
Ir pamatysi:
Dangaus akis – akis žmogaus,
Kurio čia nebėra.
Sutikęs vilkę trejomis kojomis,
Giedok jos kaulams
Kūrimo ir atkūrimo giesmę,
Kurioje turi slypėti tiesa.
Senė gieda kaulams,
Ir jai begiedant, jie vėl apsitraukia kūnu.
Tekanti po upe,
Dainuojanti, šokanti,
Svajojanti ir besimeldžianti –
Ji visada yra gyva.