Šiuolaikinėje visuomenėje vis ryškesnė tampa žmogaus vidinio pasaulio įtampa ir psichofizinių sutrikimų gausa, kurios šaknys glūdi nebe išorinėje prievartoje, o vidiniuose pasiekimų reikalavimuose. Filosofai Michelis Foucault, Alainas Ehrenbergas ir Byung-Chul Han’as, o taip pat įvairių sričių specialistai – nuo kineziterapeutų iki psichologų – atskleidžia, kaip perėjimas iš disciplinos visuomenės į pasiekimų visuomenę keičia ne tik socialinę struktūrą, bet ir žmogaus savivoką, jo santykį su kūnu, stresu, kvėpavimu ir prasme. Šiame kontekste kvėpavimas tampa ne tik fiziologiniu procesu, bet ir vienu svarbiausių tiltų tarp kūno, psichikos bei prasmės pojūčio. Kvėpuodamas sąmoningai, žmogus gali susigrąžinti ryšį su savimi, išeiti iš nuolatinės įtampos režimo ir pradėti gyventi autentiškiau. Dirbdama daugiau nei metus su kvėpavimo ir judesio praktikomis pradėjau kelti sau vis sudėtingesnius klausimus – kaip pasiekimų visuomenė formuoja mūsų emocinę ir fizinę būseną, kokią vietą čia užima kvėpavimas bei dėmesingumas kūnui, ir kaip visa tai gali padėti žmogui grįžti į sveiką, prasmingą santykį su pačiu savimi.
Michel‘io Foucault disciplinos visuomenė, sudaryta iš ligoninių, prieglaudų, kalėjimų, kareivinių ir gamyklų, nebebūdingų šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių, biurų dangoraižių, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijos visuomenė. XXI amžiaus visuomenė – jau nebe disciplinos, o pasiekimų visuomenė. Alainas Ehrenbergas depresiją sieja su perėjimu nuo disciplinos visuomenės prie pasiekimų visuomenės: „Depresijos kelionė prasideda tą akimirką, kai atsisakoma draudimu grįsto elgesio kontrolės modelio, kuris autoritariškai paskirstydavo vaidmenis socialinėms klasėms bei abiem lytims, ir pereinama prie normos, raginančios kiekvieną imtis asmeninės iniciatyvos, įpareigojančios tapti savimi. <…> Depresijos apimtas žmogus nepajėgia pasiekti savosios pilnatvės, jis išsekęs nuo pastangų būti savimi“ (A. Ehrenberg, 2008, p. 14). Byung – Chul Han‘as papildo A. Ehrenbergą, kad depresija sergame ne tik dėl iniciatyvos ir atsakomybės pertekliaus, o dėl imperatyvo siekti sėkmės, kaip vėlyvosios modernybės suformuotos darbo visuomenės naujojo paliepimo. Depresijos apimtas žmogus, anot filosofo, savo noru, be jokios išorinės prievartos, save išnaudoja. Ir tai yra sudėtingiau nei, kad būti išnaudojamu kito, nes dabar žmogus turi laisvę ir tai reiškia, kad išnaudotojas tampa išnaudojamuoju. Todėl pasiekimų visuomenėje psichinės ligos yra šios parodaksalios laisvės pataloginės apraiškos (plg. B.C. Han, 2024, psl. 21). Kineziterapeutė Marion Rosen, teigia, jog neleidimas sau būti savimi, neleidžia kūnui normaliai funkcionuoti. Kai gimstame mes natūraliai judame pagal elementarias biomechanines ir fiziologines taisykles net nedėdami tam pastangų, bet ilgainiui „įdedam“ kažką, kas apsunkina judėjimą ir mes tam tikrose kūno pozicijose jaučiame sąstingį. Kūnas prisitaiko prie tos būsenos ir žmogus pamiršta, ką reiškia būti natūralioje atsipalaidavimo būsenoje arba kitaip tariant būti savimi (plg. E. Mayland, 1991, psl. 61) Šiandien populiarus žodis šiai katastrofai apibūdinti – stresas.
Stresas gali būti suvokiamas kaip veikiantis žmogaus būklę įvairiais lygmenimis: fiziologiniu, psichologiniu ir socialiniu. Visi šie lygmenys sąveikauja tarpusavyje, o ši daugialypė sąveika konkrečiomis aplinkybėmis lemia tikrąją mūsų kūno ir proto būklę. H. Selye‘is pateikė genialią įžvalgą pabrėždamas atsako į stresą nespecifiškumą. Jis teigia, kad įdomiausias ir svarbiausias streso aspektas yra tas, kad organizmas patiria generalizuotą fiziologinį atsaką, stengdamasis prisitaikyti prie patiriamo spaudimo ir grėsmių, kad ir kokie jie būtų. Šį atsaką vengrų endokrinolgas vadino bendruoju prisitaikymo sindromu ir laikė jį būdu, kuriuo organizmas, susidūręs su grėsme, traumomis ir pokyčiais, geba išsaugoti žmogaus fizinę būklę ar net gyvybę. (plg. J. K. Zinn, 2024, psl. 341). Taigi stresas, yra natūrali gyvenimo dalis, kurios neįmanoma išvengti ir mūsų reakcijos kūne, kitaip tariant, bandymai su tuo susidoroti, sukelia ligas ir susirgimus, jei negebame adekvačiai į tai reaguoti. Taigi patiriamo streso lygis priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į stresorius ir kaip atitinkamose situacijose su jais bus dorojamasi.
„Tik gilus dėmesys sutramdo akių nerimą ir sukuria susitelkimą, pajėgų padaryti, kad klaidžiojančios gamtos rankos susikibtų“ (B.C. Han, 2024, psl. 27). Anot B.C. Hano, be kontempliatyvaus susitelkimo lieka tik neramiai klaidžiojantis bereikšmis žvilgsnis, o tai, kaip teigia F. Nietzsche, gali baigtis mirtinu hyperaktyvumu: „Dėl ramybės stokos mūsų civilizacija ritasi į naują barbarybę. Niekada veiklieji, t. y. nerimastingieji, nebuvo tokie reikšmingi. Todėl būtinai reikia taisyti žmonijos charakterį ir plačiu mastu sustiprinti stebėjimo elementą“ (F. Nietzsche, 2008, p. 174). Remiantis kūno pojūčiais galima atpažinti, kaip žmogus įpratęs reaguoti į stresą – tai tarsi jo asmeninis įtampos šablonas. Stebint šiuos kūno signalus, galima padėti žmogui atpažinti, kada jis nutolsta nuo savo tikrojo „aš“. Dažniausiai ši informacija žmogui nėra visiškai nauja – tai ne tiek naujas žinojimas, kiek priminimas apie tai, ką jis jau kadaise jautė, bet dėl tam tikrų priežasčių pamiršo, atmetė ar ignoravo. (plg. E. Mayland, 1991, psl. 62) Lengviausiai proto ir kūno santykio pokytis aptinkamas kvėpuojant, nes kvėpavimas yra tiltas tarp sąmoningo suvokimo ir giluminės, kūne užfiksuotos patirties. Šių dienų visuomenę, t. y. nuovargio ir pasiekimų visuomenę, dar galėtume įvardinti kaip paviršutiniškai kvėpuojančią ar net visai nekvėpuojančią visuomenę. Kvėpavimo veiksmas žmogaus kūne pasireiškia kaip sąmoningas arba kitaip valingas veiksmas, bet tuo pat metu jis yra ir automatinė kūno funkcija, kuri vyksta savaime, jei žmogus ir nededa tam pastangų. Vadinasi, sutelkęs savo dėmesį į kvėpavimą, žmogus gali atpažinti stresorių sukeltą įtampą kūne, t. y. suvokimas, pastebėjimas, kaip kvėpuojama tam tikroje situacijoje, jau gali padėti sumažinti įtampas arba bent jas suvokti, o jei pabandysim iš paviršutiniško, greito ir chaotiško kvėpavimo pereiti į lėtą, gilų, sąmoningą kvėpavimą, gebėsim išeiti iš nuolatinės įtampos būsenos, kurią patys ir susikuriame.
Viskas atrodo labai paprasta, bet tą padaryti šių dienų žmogui yra sunkiai įmanoma, nes jis save pasmerkęs dėmesio nukreipimu į išorę ir didžiuojasi gebąs multitaskinti įvardydamas tą, kaip civilizacijos pažangą, bet tai, anot čia B.C. Hun‘o yra regresas. Šią daugiafunkcionalumo techniką filosofas sieja su laukinių gyvūnų išgyvenimo paradigma. Maitindamasis gyvūnas tuo pat metu turi kreipti dėmesį į kitus dalykus, pvz., turi savo grobį saugoti nuo kitų gyvūnų ir tuo pat metu saugotis, kad pats netaptų grobiu, dar turi saugoti savo palikuonis nuo grėsmės ir t.t. (plg. B.C. Han, 2024, psl. 23 – 24). Tai yra išgyvenimo režimas, kovok – spruk – sustink režimas, kuris aktyvuoja simpatinę nervų sistemą ir toji aktyvacija kūne tampa nuolatine būsena, kuri veda visuomenę į perdegimo, depresijos, nervinio išsekimo būsenas. Daktaras Suhas Kshirsagar‘as, teigia, kad didžiausias priešas yra nevaldomas protas, kuris nesugeba kontroliuoti žmogaus kūno pojūčių, nes yra per daug užsiėmęs spręsti praeities arba ateities problemas. Kūnas yra pagrindinis instrumentas suprasti save, nes kuo jis „nelaimingesnis“, tuo didesnius signalus mums siunčia ir kuo žmogus mažiau linkęs jo klausytis, tuo skaudesnės to pasekmės. Tyrimų duomenimis vien tik susitelkimas į savo kūno pojūčius mažina nerimą, nevaldomus kūno protrūkius, tokius kaip persivalgymas ir žalingi įpročiai, padeda atsipalaiduoti ir net mažina nemigą. (plg. S. Kshirsagar, 2018, psl. 36 – 37, 43 – 44) Koncentracija į kūną ir valia keisti netinkamus įpročius arba kitaip – savireguliacija prieš automatinį „nevaldomą“ kūno veiksmą, gali padėti išeiti iš išgyvenimo režimo. Tačiau šių dienų visuomenė apie kūno pojūčius pradeda galvoti tik tada, kai tai atsiremia į skausmą arba psichinės būsenos sutrikimus, kurie tik dar labiau pagilina fizinį kūno nerangumą.
Kvėpavimas yra tiesiogiai susijęs su mūsų emocine ir fizine būsena, o jo pagrindinis variklis – diafragma – yra svarbiausias kvėpavimo raumuo. Kai diafragma yra įtempta ar jos judėjimas ribotas, tai rodo vidinę įtampą ir disbalansą. Laisvas, gilus kvėpavimas gali vykti tik tada, kai kūnas yra atsipalaidavęs ir kai žmogus nustoja „slapstytis“. Aktyvus gyvenimo būdas neišvengiamai verčia žmogų prisitaikyti prie socialinės aplinkos nesąmoningai prisiimant svetimas roles, slėptis po „kaukėmis“, atsiriboti nuo tikrojo savęs. Tokia nuolatinė vidinė įtampa pasireiškia kūne – sustingimu, apribotu judėjimu, trukdančiu laisvai kvėpuoti. Diafragmos įsitempimas tampa tarsi simboliu to, kaip žmogus sulaiko savo emocijas ir tikrąją tapatybę. Socialinės jėgos, kurių esame nuolat veikiami, formuoja ne tik mūsų elgesį, bet ir kūną – laikyseną, kvėpavimo būdą, judėjimo įpročius. Tai, kas įgyta socializacijos metu, įsikūnija kaip automatiniai reakcijų modeliai, kurie kvėpavimą daro paviršutinišką ir ribotą. Tik sąmoningai grįždami prie kvėpavimo ir atkreipdami dėmesį į tai, kaip kvėpuojame, galime pradėti skaidyti šias įtampos struktūras ir grįžti prie gyvybingesnio ryšio su savimi. (plg. E. Mayland, 1991, psl. 63) Tokį savęs pametimą, vokiečių filosofas B.C. Han‘as prilygina muzelmanams (taip buvo vadinami fiziškai ir dvasiškai absoliučiai išsekę nacių koncentracijos stovyklų kaliniai), kurie nepajėgia suvokti fizinio šalčio ar atskirti kūno komandų. „Vėlyvosios modernybės animal laborans, turintis nervų sutrikimų, pats yra muzelmunas, tik kitaip nei muzelmanas, jis gerai maitinas ir neretai būna nutukęs“ (B.C. Han, 2024, psl. 33).
Dėmesingumas, lėtesnis ir gilesnis kvėpavimas, leidžia pereiti iš simpatinės kūno būsenos į parasimpatinę, kai ilsimės ir virškiname, sulėtiname širdies darbą ir atstatome kūno homeostazę. Šis atlaisvėjimas sudaro sąlygas natūraliai kilti emocijoms ir tai vienas stipriausių procesų, kuris gali pažeisti autonominį kvėpavimo reguliavimą. Baimė, nerimas, pyktis ir siaubas tiesiogiai veikia kvėpavimo ritmą, nes smegenų žievėje esantys centrai slopina įprastus kvėpavimo judesius. Krūtinė tarsi sustingsta, kad sulaikytų verksmą, o burnos raumenys įsitempia – vienu metu slopindami balsą ir ruošdami kūną rėksmui. Krūtinės susitraukimas tampa lyg apsaugine reakcija, bandančia apsaugoti širdį, o diafragma sustabdo savo judėjimą, kad emocijos neišsiveržtų į išorę. Tokios emocinės būsenos iškreipia kvėpavimo modelį: dėl baimės ar kontrolės praradimo krūtinė nebegali judėti laisvai. Kontroliuoti save ir savo emocijas galime reguliuodami savo kvėpavimą, kuris padeda sureguliuoti smegenų centrų reakcijas, širdies darbą, deguonies paskirstymą kūne, kuris tiesiogiai susijęs su pojūčiais, bei anglies dvideginio pašalinimą, kuris tiesiogiai susijęs su tų pojūčių slopinimu. Pilnavertiškas kvėpavimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su santykiais su kitais, bet ir su savęs priėmimu (plg. S. Keleman, 1985, psl. 48) Psichofiziologijoje kvėpavimas laikomas vienu iš pagrindinių tiltų tarp kūno ir psichikos: valingai keičiant kvėpavimo ritmą galima paveikti autonominę nervų sistemą, sumažinti simpatinės (streso) veiklos intensyvumą ir sustiprinti parasimpatinį (raminantį) atsaką. Tokiu būdu kvėpavimo technikos tampa veiksmingu įrankiu mažinant nerimą, įtampą, gerinant dėmesio koncentraciją ir emocijų reguliavimą. Taigi sąmoningas kvėpavimo valdymas gali paveikti ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą ir tuo pačiu padėti žmogui siekti prasmės.
Būtent gyvenimo prasmės matymas, anot logoterapijos pradininko Viktoro Frankl‘io, yra ta dedamoji, kuri užpildo nuolatinę vidinę tuštumą, kurią jis įvardijo „egzistenciniu vakuumu“, kuris ir sukelia depresiją, agresiją ir kitus blogus žmogaus įpročius. „<…> yra įvairių kaukių, apgaulingų išorinių, kuriomis dangstomas egzistencinis vakuumas. Kartais žlugdomą prasmės siekimą kompensuoja noras valdyti, net primityviausia noro valdyti forma – pinigų geismas. Kitais atvejais žlugdomą prasmės siekimą išstumia malonumų troškulys“ (V. Frankl, 2023, psl. 120). Tačiau kalbėdamas apie prasmės siekimą, V. Frankl‘is pabrėžia, kad kūnui reikalinga įtampa, t. y. kad jis gebėtų kovoti už savo tikslą. Žmogus turi būti egzistencinės dinamikos poliniame įtampos lauke, kur vieną polių simbolizuoja prasmė, kurios reikia siekti, o kitą – turįs jo siekti žmogus. Taigi gydytojai neturėtų bijoti sukelti normalų kiekį įtampos, kreipdami pacientus gyvenimo prasmės link. (plg. V. Frankl, 2023, psl. 118). Profesorė Ilse Middenfort visame pasaulyje pripažįstama viena iš pirmaujančių kvėpavimo srities eksperčių teigia, kad kiekvienas žmogus per kvėpavimo patirtį atranda savo kelią – asmeninį, vidinį kelią. Svarbiausia šiame kelyje – susilygiavimas su kvėpavimu ir jautimas jo kūne. Jutiminis budrumas kūne tampa vis aiškesnis su kiekviena sąmoninga kvėpavimo praktika ir tai padeda gyvenime išlaikyti balansą. (plg. E. Beringer, 1995, psl. 67) Taigi, tiek prasmės paieška, tiek sąmoningas buvimas kūne yra dvi vienas kitą papildančios dimensijos, padedančios žmogui išlaikyti psichofizinį balansą ir kryptingą vidinį augimą.
Mano patirtis vedant kvėpavimo su judesiu praktikas bei stebint žmones ir jų santykį su kūnu paskatino mane pažvelgti giliau – ne vien į anatominius procesus, bet į visą žmogaus kaip daugialypės būtybės struktūrą. Laikui bėgant supratau, kad žmogus yra sudėtingas darinys, kuriame susipina emocijos, gyvenimo būdas, aplinkos sąlygos, požiūris į gyvenimą, traumos ir asmeninės patirtys. Kalbėdama su žmonėmis apie, atrodytų, tuos pačius dalykus, kaskart turėdavau ieškoti vis naujų priėjimo būdų – kiekvienas žmogus skirtingai jaučia ir suvokia savo kūną. Daugelis nesugeba kvėpuoti pilvu ir net nesupranta, ką tai reiškia. Krūtininis, paviršutiniškas kvėpavimas, įtampa pečiuose, kakle ar krūtinėje pasireiškia maždaug 99 % atvejų. Tai tiesiogiai susiję su simpatinės nervų sistemos aktyvavimu ir nesugebėjimu pereiti į ramybės būseną. Gebėjimas susitelkti į kūną, išlaikyti jį atsipalaidavusį ir nuramintą – viena iš sunkiausių užduočių, nes protas ir kūnas dažniausiai veikia nuolatinėje įtampoje. Vis dėlto tie, kurie nuoširdžiai dirba bent mėnesį, jau pradeda jausti pokyčius. O tie, kurie praktikuoja visus metus, pasiekia gilią ramybės ir vidinės tylos būseną. Noriu pasidalinti vienos savo klienčių žodžiais: „Po šių praktikų supratau, kad galiu būti geresnė mama ir žmona.“ Taip pat dirbau su paciente, kuri jau trečią kartą sirgo krūties vėžiu. Visos chemoterapijos metu ji lankė kvėpavimo užsiėmimus – tai padėjo jai ne tik ištverti fizinį skausmą ir nuovargį, bet ir išlaikyti gerus medicininius rodiklius. Kartą ji pasakė: „Gydytoja nesupranta, kaip mano tyrimai gali būti tokie, tarsi būčiau visiškai sveika.“ Moteriai neprireikė operacijos, ji iki šiol lanko užsiėmimus ir jaučia didžiulį skirtumą – tiek fizinėje, tiek emocinėje būsenoje. Tačiau ji taip pat patvirtino, kad nustojus praktikuoti ilgesniam laikui, šis balansas išnyksta.
Analizuojant šiuolaikinės pasiekimų visuomenės keliamas įtampas, aiškėja, kad žmogaus fizinė ir psichinė savijauta yra glaudžiai susijusi ne tik su išoriniais reikalavimais, bet ir su vidiniais lūkesčiais bei susiformavusiais elgesio šablonais. Vidinis spaudimas būti sėkmingu, produktyviu ir viskuo pačiam pasirūpinti tampa pagrindiniu streso, perdegimo ir depresijos šaltiniu. Filosofų ir terapeutų įžvalgos rodo, kad psichinės ligos vis dažniau tampa ne išorinio spaudimo, o laisvės ir savęs išnaudojimo paradokso pasekme. Kūnas čia veikia kaip indikatorius – įsitempusi diafragma, paviršutiniškas kvėpavimas, įprastinė simpatinės būsenos aktyvacija yra aiškūs signalai apie žmogaus atsiribojimą nuo savęs. Tačiau šią būseną galima keisti: dėmesingumas kvėpavimui, sąmoningas kvėpavimo ritmų stebėjimas ir valdymas leidžia išeiti iš išgyvenimo režimo, sumažinti nerimą, sugrąžinti pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Kvėpavimas tampa ne tik fiziologiniu procesu, bet ir giliu terapiniu bei egzistenciniu įrankiu. Jis padeda žmogui grįžti į ryšį su savo pojūčiais, emocijomis ir net gyvenimo prasme. Kaip pabrėžia V. Frankl’is, prasmingos įtampos buvimas žmogaus gyvenime yra būtinas jo augimui ir sveikatai, o kvėpavimo praktikos padeda tą įtampą ne tik ištverti, bet ir kūrybiškai įprasminti. Galiausiai, sąmoningas santykis su kūnu ir kvėpavimu tampa raktu ne tik į geresnę fizinę ar emocinę būseną, bet ir į autentiškesnį gyvenimą. Tai kelias, kuriuo eidamas žmogus ne tik mažina patiriamą stresą, bet ir atranda savo vidinį kelią – kelią į save.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
- Alain Ehrenberg, Das erschopfte Selbst. Depression und Gesellschaft in der Gegenwatt, Frankfurt a. M., 2008.
- Byung – Chul Han, Nuovargio visuomenė, kitos knygos, 2024.
- Elain Mayland, The Rosen Method, In: Don Hnalon Johnson, Bone, Breath & Gesture, San Francisco, California, 1995.
- Elizabeth Beringer, Interview with Ilse Middendorf, Bone, Breath & Gesture, San Francisco, California, 1995.
- Friedrich Nietzsche, Žmogiška, pernelyg žmogiška, Vilnius, Alma littera, 2008.
- Jon Kabat – Zinn, Kūno ir proto išmintis, Vilnius, Alma littera, 2024.
- Suhas Kshirsagar, Change your shedule, change your life, NY, Harper Wave, 2018.
- Stenley Keleman, Emotional anatomy, California, Center Press, 1985.
- Sophie Bethune, Stress in America 2023 A nation recovering from collective trauma, 2023. Priegahttps://www.apa.org/news/press/releases/stress/2023/collective-trauma-recovery [Žiūrėta 2025.05.11]
- Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, Katalikų pasaulio leidiniai, 2023.
