Dabarties akimirką savo rankose laikau Hans‘o Christian‘o Andersen‘o „Undinėlę“, iliustruotą beveik mano bendraamžio talentingojo Benjamin‘o Lacombe‘s, kurio iliustracija pripildo pagrindinės istorijos herojės žvilgsnį kažkokiu nesuvokiamu magnetizmu ir knyga lipte prilimpa man prie krūtinės. Gruodis, ant nosies Kalėdos, o pro stiklines karališkosios bibliotekos Kopenhagoje sienas besimurgdanti lietuje į mane žvelgia juodoji deimantinė undinėlės skulptūra – tai […]
*** Jos vardas buvo gremėzdiškas ir nepatogus – Zoja. Minorinė vardo nata uždavė sunkų toną tvirto stoto moters kūnui – stambūs kaulai priminė augalotą vyruką, o su suknele ji atrodė išties kvailai. Zoja buvo iš gausios dešimties vaikų šeimos ir anksti pasimirus šeimos maitintojui josios motinai neliko nieko kito kaip tik kreiptis į kaimo raganą,
Rašymas mano gyvenime atsirado labai keistomis aplinkybėmis, visiškai netikėtai ir juolab neplanuotai. Bet kuo toliau einu šiuo keliu, tuo labiau suprantu, kiek daug mes vienas kitam galim pasakyti per istorijas. Saulėlydis – jis mistiškiausias anapus žemės rutulio, kur saulė įgyją visai kitą pavidalą, nei kad čia – mano planetos pusėje. Ji didinga, ji ryškiai raudona,
Kam mums reikalingos istorijos? Read More »
