Rašymas mano gyvenime atsirado labai keistomis aplinkybėmis, visiškai netikėtai ir juolab neplanuotai. Bet kuo toliau einu šiuo keliu, tuo labiau suprantu, kiek daug mes vienas kitam galim pasakyti per istorijas.
Saulėlydis – jis mistiškiausias anapus žemės rutulio, kur saulė įgyją visai kitą pavidalą, nei kad čia – mano planetos pusėje. Ji didinga, ji ryškiai raudona, ji kaip vakaro karalienė pasirodo ir sutviska gražiausia jai siūta suknele nusagstyta tūkstančiais vandenyno koralų, kurie vėjo pagauti šoka virpesių šokį, juose nardo auksaspalvės žuvys ir savo gracija žavi vėžliai. Bet didžiulė galinga okeano banga nuneša ją į savo dugnų karalystę – iki kito vakaro, kai ją vėl papuoš kita, turbūt raudonųjų perlų suknele. Sykį nuvykau ir aš į tą kitą žemės rutulio pusę jos pamatyti. Įsodino mane juodi raiteliai į juodą vandenynų žirgą, kuris senesnis už visą pasaulį – jo suskeldėjusi oda ir gilūs rėžiai pasakojo tūkstančius plaukusiųjų istorijų. Skrodė jis galingai bangas ir artėjo prie susitikimo vietos. Nieko aplink – tik vanduo ir bangų ošimas. Tą syk būdama ten aš nemačiau nieko, apie ką tiek kartų buvau girdėjusi – nemačiau nei jos suknelės, nei jos to vakaro palydovų – mačiau tik spindinčias ir dėkingumo pilnas josios akis, kurios sakė man, kad tu čia ne veltui, kad tu esi ta šviesa, kuri lygiai tokia pat stipri kaip ir manoji, tu pati savo planetoje turi šviesti taip ryškiai, kad suteiktumei žmonėms viltį ir tikėjimą, kad ryt ir vėl ateis nauja diena, ryt ir vėl atšilę po žvarbios nakties ir nuo sparnų nusipurtę rasos lašus pradės čiulbėti paukščiai ir į dangų pakils tūkstančiai drugių, o vakare visi jie sugrįš saldžiam miegui.
