***
Jos vardas buvo gremėzdiškas ir nepatogus – Zoja. Minorinė vardo nata uždavė sunkų toną tvirto stoto moters kūnui – stambūs kaulai priminė augalotą vyruką, o su suknele ji atrodė išties kvailai. Zoja buvo iš gausios dešimties vaikų šeimos ir anksti pasimirus šeimos maitintojui josios motinai neliko nieko kito kaip tik kreiptis į kaimo raganą, kad ši uždėtų apžavus ant dar nevedusio kaimo jaunuolio.
Viskas kaip toje pasakoje apie Pelenę ėmė ir suveikė iš karto. 1957-jų speigo palaimintą žiemos dieną įvyko Karlo ir Zojos vestuvės. Netrukus viena po kitos jiems gimė dvi nuostabios dukterys. Žmona rūpinosi namais, vyras dingdavo paromis – magija ėmė blėsti. Mergaitės užsidarydavo spintoje ir tūnodavo ten kaip pelės, kol į aslos grindis dūždavo ąsočiai, virsdavo sunkūs mediniai suolai ir skruostuose gėrėsi skausmo bei liūdesio ašaros. Ugnis liepsnojo vis labiau ir labiau. Tarsi per tirščiausią rūką ėjo gyvenimas nerodydamas nei mažiausio saulės spindulėlio.
Viskas, kas prieš gamtos valią padaryta, kažkada ima ir nutrūksta labai skausmingai, liepsnoja tarsi tie Ikaro sparnai, kuriuos amžiams užmigdė jūros gelmė. Seno lygintuvo laidu tekėjusi srovė sustabdė Zojos širdį amžiams. Dvi našlaitės su tėvu iškeliavo į pamotės namus, kuriuose jau gyveno jųjų tėvo vaikai. Mergaitės buvo aprengtos, pamaitintos, bet nei viena taip ir neišmoko mylėti. Pamotė prieš miegą užglostydavo tik savo vaikus ir savo dėmesiu visiškai užmarštint panardino tėvą.
Kai tampi suaugusiu, pagaliau gauni laisvę rinktis. Ir tie pasirinkimai atėjo į vyriausios Zojos dukros rankas, kuri suviliota gražuolio kaimo chuligano nė neįtarė, kad visos jos svajonės apie mokslus ir nuostabią šeimą duš į šipulius. Pirmuosiuos smūgius ji pajuto vos pagimdžiusi dukrą. Ji neturėjo, kur eiti. Pas tėvus tais laikas nebuvo įprasta grįžti, skyrybos buvo didžiulis tabu, o geriantis ir kaulus duodantis vyras buvo tų dienų norma. Neišmylėtų berniukų karta virto tikrais despotais, kurie griovė ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvenimus. Suėję į krūvą tokie du tėvų meilės nejutę žmonės savo vaikams integruodavo tiksinčią atominę bombą, kurios sprogimas paleisdavo abiejų giminių traumas vaiko gyslomis.
Ratas užsisuka rodos negrįžtamai. Kaip dabar pamenu tą naktį, kai prie lovos stovėjo kirvis, nes mama per ilgai užtruko darbe. Jis paiilsdavo rėkti ir grasinit tik paryčiais, kai jo sąmonės nebeveikė alkoholis. Mes su broliu miegoję vos pora valandų turėdavome keltis į mokyklą ir niekada nežinodavome, ką atneš kita diena. Dalintis su kažkuo apie tai buvo gėda, o baimė buvo didesnė už drąsą.
Tąsyk aš nesupratau, kad tai buvo mano esminės gyvenimo pamokos – surasti meilę net ir didžiausioje tamsoje. Užtrukau nei daug, nei mažai – pusė brandaus žmogaus gyvenimo, kol „išsinarpliojau“ iš kilpininko vorantinklio. Šiandien galiu apkabinti savo tėvą ir pasakyti jam myliu, priglausti prie krūtinės mamą ir padėkoti jiems abiems už šį nuostabų gyvenimą, kurį jiems dovanojo mano seneliai, o jiem jį dovanojo jų tėvai, o aniem jųjų ir taip iki begalybės, kol atėjau aš ir šiandien po tiek kartų skausmo, pykčio, ašarų ir nevilties aš esu laimingiausia būtybė žemėje.
