Peter‘is Handke savo knygoje Studija apie nuovargį teigia, kad nuovargis tai tapimas prieinamam, kad tai atveria galimybę užsibūti, pasilikti. Autorius šią būseną išaukština iki išsigelbėjimo ir atsinaujinimo formos, gražinančios pasauliui nuostabą. Sukaustyta nuovargio parklupau ant keturiasdešimtmečio slenksčio ir supratau, kad įkalinau save savo pačios kūne. Mano karta buvo ir tebėra suvaržyta nepritekliaus mentaliteto, todėl patys to nesuvokdami tarnaujame materijai, virsdami pasiekimų ir aktyvumo visuomene, o kūne ima žiojėti skylė, kuri plečiasi į neapčiuopiamą begalybę, kol galiausiai dingsta bet koks ryšys su savimi. Staiga pradedi nejausti kūno ir net neprisimeni, ar iš vis jį kada nors jutai, ką apskritai reiškia jausti kūną. Štai čia prasideda mano asmeninė kelionė su judesiu, toli gražu ne su šokiu, nors vidinis šokėjas manyje gyveno tiek, kiek save pamenu – tada, kai norėdavau pabėgti, besiklausydama laukinių ritmų matydavau save šokančią ant scenos, žmonės manimi žavėdavosi, nes jusdavo nesustabdomą laisvę, bet tai visad likdavo tik svajose.
Ir taip, kaip techninio progreso pursluose ir karo paribiuose gimė modernus šokis, aš savo nuovargio paribiuose pirmiausiai atradau kvėpavimą – dabar žinau, kad Martos Grehem judesys buvo pagrįstas būtent juo – įkvėpti ir iškvėpti, įtampa ir atsipalaidavimas, štai kas pradėjo pulsuoti mano kūne ir išbudino svajose miegojusį vidinį šokėją. Absoliučiai nenutuokdama apie jokias šokio technikas intuityviai nėriau gilyn taip atsidurdama Roterdamo neomitinio šokio teatro trupės Amenti rengtuose mokymuose. Senosios tiesos pritaikytos šiuolaikinio žmogaus sudužusio pasaulio renkonstravimui. Perdegimo paribius užpildė žmonės iš viso pasaulio ir mus visus jungė bendra žmonijos žaizdų istorija. Taigi, visi gavom progą išjausti ir įkūnyti savo netobuluose kūnuose sielos ir širdies vientisumą. Kelionės būta nelengvos – mano kūnas rėkte rėkė iš skausmo po pirmos dienos, beveik minusinėje kambario temperatūroje kūnais žliaugdavo prakaitas, į paviršių kilo visos užspaustos emocijos, lauk veržėsi siela. Po dviejų savaičių išvažiavau namo žinodama, kad tai mano būdas prakalbinti kūną, išgirsti jį, nebeignoruoti jo ir pradėti juo rūpintis per laisvą, intuityvų, asmeniniais simboliais išreikštą judesį, nes nėra kito kelio išgirsti savo sielos kuždesius kaip per kūną.
Mano vidinis šokėjas budinosi, su kiekviena diena įgavo vis daugiau ir daugiau drąsos, kūnas stiprėjo, bet protas ribojo judesių amplitudę – aš nepajėgiau išlaisvinti kūrybiškumo. Protu sukonstruotos kolektyvinės taisyklės manęs nepaleido – praeitis buvo stipriai įaugusi manyje. Ohad Naharin pavardė atsitrenkia į mane visa savo jėga. Įkūnyta šokio filosofija – Gaga judėjimas buvo trūkstama dėlionės dalis – visiška laisvė, bet ir savotiška struktūra, kurią gali interpretuoti savaip išreikšdamas, jausdamas, išgyvendamas, o svarbiausia atsižvelgdamas į kūno apribojimus ir jo galimybes. Čia susipynė visa žmonijos filosofija – gilūs fenomenologiniai, pragmatiniai ir aktyvistiniai ryšiai, kurie remiasi ir supina istorines Aristotelio, Kanto, Descartes’o, Schopenhauerio ir Hume’o įžvalgas. Mano judesys nebesiekė rezultato, kūno nevaržė jo nerangumas, nemokėjimas, nes procesas tapo svarbiau už viską. Vidinio ir išorinio ritmo harmonija atvedė prie dvasinės ramybės ir suvokimo, kad kūrybiškumui nėra ribų, o manasis išraiškos autentiškumas užmarštin prapuolusi dovana, kuri visada buvo šalia.
Jei braižytume žmonijos gyvenimo žemėlapį jis panašėtų į nesibaigiančią spiralę, kuri mus kiekvienam taške sugrąžiną į panašų skambesį, o susiliejusi su mūsų kūno impulsais įgauna kas kart kitokį atspalvį. Ta laisvė, kurioje randuosi dabar, nukelia mane į pirmuosius mano gyvenimo metus, kai žmogus esti arčiausiai grynosios savasties. Būtent iš čia mano mintis užpildo prisiminimų video kadrai – namuose skamba muzika, sėdėdama ant sofos savo viršutine kūno dalim mušu ritmą į sofos spyruoklinį atlošą, kameros akis pagauna šypseną, matau, kaip galiu nugrimzti į ramybės būseną išoriniame namų chaose, kuris buvo visai nereikalingas mažo žmogaus gyvenime, bet niekas tada to nesuprato – nesupratau ir aš. Visai kaip pirmykštis žmogus, nemokėdamas kalbėti, rašyti, savo kūne gebėdavau rasti ramybę, išreikšti džiaugsmą, patirti laisvę. Ritmas persikėlė į sūpynes, kurios mane skraidino visą vaikystę, kol sustojo mokyklos choreografijos salėje – valso ritmas mane žudė, polka visai patiko, bet tai buvo viskas, kur galėjo nunešti mažo miestelio mažą mergaitę šokio ritmas. Mano evoliucijoje tai viduramžiai – tamsa, susivaržymas šokant su berniukais, kūno pokyčiai, kurių niekas nemokė priimti. Vienintelis būdas judėti buvo diskotekos ir besiformuojanti klubų kultūra. Kūnas ėmė stingti.
Sąstingyje judesio, o juo labiau šokio neliko. Tiesa, bandžiau domėtis salsos ritmais, kitais populiariaisiais kolektyviniais šokiais, bet schemos, kuriose viskas buvo apibrėžta man netiko, tai buvo absoliučiai ne mano. Barokinis vadovėlinis šokis manęs nejaudino, nes labiausiai mane jaudino laisvė – kaip tą kartą, kai būdama šešerių slapta pabėgau iš darželio, štai ten buvo ne taisyklių vaikas, o intuicijos ir drąsos kupina siela – patiriu, kenčiu, jaučiu, išgyvenu savo vidinį pasaulį – vadinasi egzistuoju (A. Schopenhaueris). Prireikė laiko, kad kūnas patirtų atgimimą, reikėjo palaukti, kol laikas nuslinks spirale žemyn, kad atsidurčiau taške, kur eksperimentas, autentiškumas, emocijų išlaisvinimas įveiktų kūno sąstingį ir aš savo vidinį šokėją ištraukčiau į dienos šviesą. Mano mikropasaulis susiniveliuoja su šokio istorijos makropasauliu.
