Mokymai
Viskas, ko reikia – tai gebėjimas atsipalaiduoti
Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatiniame judėjime – tarp pareigų, tikslų, informacijos srautų. Būti produktyviam, stipriam ir greitam – tai šių laikų idealas. Tačiau ši nuolatinė įtampa kaupiasi kūne. Ji tampa nematoma, bet giliai veikianti jėga, kuri tyliai atima ramybę, gyvybingumą ir net sveikatą.
Ir vis dėlto, daugeliui sunkiausia užduotis – ne dar vienas iššūkis ar pergalė, o paprastas gebėjimas… atsipalaiduoti.
Judėjimas ir kvėpavimas – pirmieji žingsniai į vidinę laisvę
Judesys ir kvėpavimas – tai ne tik fiziologinės funkcijos, bet ir tiltas į mūsų emocinę būseną. Sąmoningas judesys išjudina užsistovėjusią įtampą, padeda sugrįžti į kūną. Kvėpavimas veikia tiesiogiai nervų sistemą: lėtas, gilus kvėpavimas aktyvuoja nervą klajoklį, kuris nuramina širdį, sumažina streso hormonų kiekį ir įjungia „poilsio ir atstatymo“ režimą.
Tyrimai rodo, kad sąmoningas kvėpavimas mažina nerimą, depresijos simptomus ir gerina bendrą savijautą Kvėpuodami giliai, mes siunčiame savo kūnui žinutę: „esi saugus“.
Įtampa kūne – kai emocijos lieka nejaustos
Kūnas yra atminties saugykla. Visos neišsakytos emocijos, neapverktos netektys, neišreikštas pyktis ar nuolatinis stresas kaupiasi kūno audiniuose – ypač fascijose, plonuose jungiamojo audinio sluoksniuose, kurie apgaubia raumenis, nervus ir organus.
Kai įtampa fascijose tampa lėtinė, ji trikdo kraujotaką, limfos tekėjimą, spaudžia nervus ir sukelia skausmą – dažnai tokį, kurio mediciniškai paaiškinti nepavyksta. Tyrimai rodo, kad fascijų mobilizavimas (judesiu, tempimu, masažu) gali padėti sumažinti uždegimą, skausmą ir net emocinę įtampą.
Kūnas pripranta prie skausmo – bet tai dar nereiškia, kad jis dingsta
Ilgainiui žmogus pripranta prie įtampos – ji tampa nauja „norma“. Nervų sistema prisitaiko – tai vadinama neuroadaptacija. Skausmas nutyla, bet tai nereiškia, kad jo neliko. Jis pereina į kitą lygmenį: kaip nuolatinis nuovargis, dirglumas, nerimas ar emocinis užsisklendimas.
Mes net nebesuvokiame, kad gyvename su įtampa – kol vieną dieną kūnas ima „šaukti“: per nemigą, panikos atakas, stuburo skausmą ar virškinimo sutrikimus.
Kova – tai ne stiprybė. Tikrasis kelias – paleidimas
Kova su skausmu, įtampa, emocijomis dažnai atrodo kaip stiprybė. Tačiau tikroji stiprybė – tai gebėjimas paleisti. Leisti kūnui ilsėtis. Leisti sau nebeskubėti. Leisti emocijai būti, ją pajausti, o ne užspausti.
Kai žmogus išmoksta atsipalaiduoti – giliai, iš esmės – pradeda veikti natūralūs kūno gijimo mechanizmai. Kūnas žino, kaip gyti. Jam tik reikia ramybės.
Viskas, ko reikia – tai grįžti į save
Šiame pasaulyje, kuris moko kovoti, kartais didžiausias veiksmas yra sustoti. Iškvėpti. Pajausti. Ir vėl tapti kūnu – ne tik protu. Nes tik tada, kai kūnas nurimsta, mes galime iš tikrųjų išgirsti save.
