Dabarties akimirką savo rankose laikau Hans‘o Christian‘o Andersen‘o „Undinėlę“, iliustruotą beveik mano bendraamžio talentingojo Benjamin‘o Lacombe‘s, kurio iliustracija pripildo pagrindinės istorijos herojės žvilgsnį kažkokiu nesuvokiamu magnetizmu ir knyga lipte prilimpa man prie krūtinės. Gruodis, ant nosies Kalėdos, o pro stiklines karališkosios bibliotekos Kopenhagoje sienas besimurgdanti lietuje į mane žvelgia juodoji deimantinė undinėlės skulptūra – tai ištrina viską aplinkui – cinamoninį daniškų bandelių kvapą, šeštadieninį bibliotekos lankytojų šurmulį ir mano kelionės nuovargį – pirmieji puslapiai tyliai atsiverčia ir aš randu visus atsakymus, kurių visai nesitikėjau čia rasti. „Undinėlės“ priešistorė byloja, kad ją parašyti H.Ch. Anderson‘ą įkvėpė net du kūriniai: Friedrich‘o de la Motte Fouqué pasaka „Undine“, beje, pastaroji įkvėpta Paracels‘o tyrinėjimų apie nimfas, ir Bernhard‘o Severin‘o Ingemann‘o „The creatures of the Underworld“. Ką gi noriu tuo pasakyti, o gi tai, kad mus visus jungia istorijos, aptinkamos kiekvieno mūsų skirtingu laikmečiu, skirtinga forma ir kurias mes imam ir perskaitom, o tai virsta rašalu mūsų kraujyje, kuris per širdį, susijungdamas su plunksna, nugula dar kitu, nematytu pavidalu mūsų pačių ir kitų gyvenimuose.
Taigi nebeneriant į undinėlės peripetijas, kuri buvo puikus įžanginis žodis, galim daryti išvadą, kad skaitymas formuoja rašytojus, o rašytojai skaitytojus ir tame rate vienaip ar kitaip įsisukam kiekvienas. Manoji pradžia nieko nenustebins, žinoma, kad tai yra pasakos, kurios mane vaiką anuomet gelbėdavo nuo slogios realybės ir padėjo išlaikyti viltį, kad vieną dieną drakonas gali būti nugalėtas. Ilgai iš šio žanro „neišlipau“ ir turiu sutikti su vienos mylimiausių savo vaikystės knygos „Raganiukė“ autoriumi Otfried‘u Preussler‘u: „Gyvenimas ir džiaugsmas – dalykai, kurie suaugusiųjų pasaulyje, deja, ne visad būna greta, tačiau vaikystėje jie turi būti sinonimai.“ Taigi skaitymas visuomet man teikė džiaugsmą, kurio tuo metu neteikė gyvenimas, vadinkim tai pabėgimu nuo realybės, nuo suaugusiųjų ne džiaugsmo, bet manau, kad dauguma istorijų taip ir atsirado – padėti sau tamsoje rasti šviesą. Viskas, kas persismelkia misticizmu, kas nuneša už protui nesuvokiamų ribų, man visada atrodė įtikinamiau. Tai mano pasaulis, į kurį mėgstu panerti iki pat dugno ir tikrai galėčiau mainyt kojas į uodegą, kad tik galėčiau pažinti tą kitą pasaulį dar geriau. Skaitymas man – tai sielos kelias nepamesti savęs žemiškose kančiose.
Ir štai čia padarykime netikėtą šuolį – Maironis: „Kur lygūs laukai/ Snaudžia tamsūs miškai/ Lietuviai barzdočiai dūmoja/ Galanda kirvius/ Kalavijus aštrius/ Ir juodbėrį žirgą balnoja” . Jo eilėraščiai virtę dainomis mane visada nukelia į žiemą ir vėl į Kalėdas, nes tik tada, nesimatę nuo pat bulviakasio, mes visi susirinkdavome pas bobutę kaime – nuo šalčio braškančios namo sienos, kūrenamų malkų kvapas ir visų dėdžių, tetų, pusbrolių klegesys namuose. Tas nepailstantis juokas, vasaros prisiminimai ir nemiegojimas iki išnaktų palindus po trim aukštais antklodžių, o aš visa gerkle plyšaudavau mokykloje išmoktas Maironio eilutes – su tokiu pasididžiavimu, su tokia galybe, kurią talpina ne vaiko, o milžino širdis. Tai buvo mano tėvynė, mano tikrieji vaikystės namai – Staskūniškio kaimas, kuris visada liks dalis manęs, kaip dalis manęs yra tas karys, norintis kariauti už laisvę. Ir čia norėčiau sutikti su Česlovu Milošu, kad vaikystėje patirtos laimės ar grėsmės akimirkos nulemia visą žmogaus asmenybę, todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad ką tik atkapstėm mano, kaip galbūt būsimos rašytojos, pamatus. Pamatai buvo pastatyti, bet sienos taip ir nenusilipdė, o čia turiu “padėkoti” gerbiamajam Liudui Vasariui ir sakau tai su visa pagarba Vincui Mykolaičiui Putinui bei jo kūrybai, bet ar tikrai mokykloje reikia taip panardinti vaikus į kančią? Retorinis klausimas, kuris galbūt aktualus tik man pačiai, bet matyt, buvau dar nesubrendusi intelektualiniai savianalizei ir nors visdada buvau labai disciplinuota, dievas matė, kad bandžiau šį romaną skaityti net tris kartus, bet tai galutinai nužudė mano meilę skaitymui ir teko laukti labai ilgai, kad ta meilė atgimtų, o atgimė ji jau brandžiame amžiuje gimus dukrai ir gyvenimas vėl mane numetė į pasakų pasaulį – tarsi vėl viskas iš naujo.
Skaičiau jai nuo pat gimimo, nes jei kambaryje būdavo tyla ji klykdavo taip, kad tyla dingdavo penkių kilometrų spinduliu. Taip, mus abi nuo slogios realybės vėl gelbėjo knygos – pradžioj vikšrelis virtęs drugeliu, vėliau lindom į Narnijos miškus, keliavom į magiškąjį Hario Poterio pasaulį ir taip supratau, kad pasivijau tą savo vaikiškumą, nes jis juk niekur nedingo, jis visada buvo šalia, tik kažkaip mes labiau imam tikėti suaugusiųjų pasauliu, o tas vargšas vaikiškas naivumas bando mus pasivyti. Ir štai vėl į rankas imu knygas, su kiekviena atversta knyga matau vis aiškesnį savęs paveikslą – knygos man, suagusiai moteriai, tapo savianalizės vadovėliais, todėl dabar aiškiai suprantu V.M. Putiną, bet greičiausiai jo neskaitysiu, nes moters archetipas įsigyveno ženkliai ryškiau manyje, todėl pasirenku bėgti su vilkais, ieškoti tos pamirštos, vaiko turėtos laisvės. Laisvės susitapatinti su knygos herojėmis, kad atrasti drąsą veikti, keisti, griauti iš pamatų tai, kas netelpa į jokias protu pamatuojamas sąvokas – apie tai man dabar buvo pasaulis:
„Pažvelki jai į akis
Ir pamatysi:
Dangaus akis – akis žmogaus,
Kurio čia nebėra.
Sutikęs vilkę trejomis kojomis,
Giedok jos kaulams
Kūrimo ir atkūrimo giesmę,
Kurioje turi slypėti tiesa.“ (ištrauka iš mano kūrybinės anotacijos R.Aškinytės romanui „Glesum“ ).
Niekur nebuvo publikuota kita H.CH. Anderson‘o „Undinėlės“ pabaiga, kurios rašytojas taip ir neišdrįso parodyti pasauliui, ją tiesiog išbraukė, bet sakoma, kad arčiausiai tiesos yra tos eilutės, kurios plunksna keliauja tiesiai iš širdies ir nestabdomai nugula popieriuje. Štai šiame rankose laikomame magiškame leidime turiu galimybę ją perskaityti – smalsu, kur jis mus nuneš, ką tai pakeis mūsų sąmonėje, kur tikroji širdies gija norėjo nuvesti, pirmiausiai, rašytoją, o tada ir skaitytoją? „Aš nenurimsiu tol, kol negausiu savo sielai nemirtingumo – tarė undinėlė, – o tada kitame gyvenime aš vėl su juo susitiksiu, kad galėčiau jį vėl mylėti. Aš skriesiu per visų žmonių namus – turtingų ir vargšų, nejuntamai panirsiu, į kambarius laimingų vaikų, kurie sutrumpins mano išbandymų kelią“. Džiaugsmas, apie kurį kalbėjo Henri Bergson‘as, ir yra tas gyvenimo paprastumas, kuris seka anapusiniu pasaulio regėjimu ir kuriame siela atsiriboja nuo žemiškų jutimų patirdama tą tikrąją palaimą (plg. L.Jakintaitė, 2008, pl 243). Štai ką mes atsinešam į šį pasaulį kaip vaikai – džiaugsmą ir esam to tyrumo nešėjai, tikrieji kelrodžiai, tik būdami suaugę užšifruojam tai po tūkstančiais nesuprantamų žodžių, bet juk esmė išlieka ta pati. Tik kiekvieną mūsų ji pasiekia kitais žodžiais, kitokia forma, skirtingose vietose ir skirtingu laiku.
Man kaip skaitytojai, tai tik patvirtino, kad buvau teisi raklinėdama tuos visus filosofinius veikalus ir bandydama sau atsakyti, kodėl aš šioj žemėj esu, o gi tam, kad sugriaučiau žmogaus proto sukurtas pinkles, kad atrasčiau kūrybos dovaną, kuri visada buvusi šalia ir visos pasakos man nuo pat mažų dienų bandė tai parodyti. Noriu užbaigti William‘o Blake‘o žodžiais, kuriems parašyti, tikiu, prireikė nemažai drąsos:
„Vaiduoklis yra Žmogaus Protavimo galia, ir kai atsiskiria ji
Nuo Vaizduotės ir susitelkia į save lyg į plieninį ratio
Įsimintų dalykų, tada nukaldina Įstatymus ir Moralus,
Kad sunaikintų Vaizduotę, Dievo Kūną, Karais ir Kančiomis“
